Pirmadienį, saulėtą, nors šiek tiek žvarboką spalio 2 – osios rytą, pulkelis gimnazijos trečiokų, mudvi, žurnalistų būrelio narės, lietuvių kalbos mokytojos ir bibliotekininkės mokykliniu autobusiuku išvykome į Užventį, į seną dvarą, menantį garsią rašytoją Šatrijos Raganą, Nepriklausomybės Akto signatarą Joną Smilgevičių.
Kelias veda kalvotosios Žemaitijos apylinkėmis. Ties Užvenčiu kalvos baigiasi. Atvykstame į senojo dvaro sodybą, sustojame prie restauruoto dvaro svirno, kuriame dabar įsikūręs Užvenčio kraštotyros muziejus. Mus pasitinka muziejininkė Milda Knyzelienė. Užvenčio dvaras-ponų namas (medinis, pailgas, su dviem įėjimais pagrindiniame fasade), dvaro svirnas, parkas minimi nuo 1527 metų ir buvo populiarus tuo, kad jame gyveno daug Lietuvai svarbių žmonių, kaip Marija Pečkauskaitė ( 1887–1898m.) ir Jonas Smilgevičius (1912-1942 m.). „Užvenčio dvaras – tikrai senas dvaras. Paprastos statybos ilgi ir platūs mediniai dvaro rūmai tarsi apie 300 metų amžiaus. Senos, dar medinėmis vinimis kaltos, išdilusios grindys rodo, kad jomis vaikščiojo kelios kartos“, – štai taip buvo aprašytas senasis dvaras Augustino Griciaus apybraižoje „Didžios praeities žemėje“. Deja, šiandien senasis gyvenamasis dvaro pastatas, kuriame prisiglaudusi ne viena užventiškių šeima, baigia sunykti.
Susėdę jaukioje muziejaus salėje, klausėmės gidės pasakojamos dvaro istorijos. Daug sužinojome apie rašytojos Šatrijos Raganos, kuriai šiemet sukanka 140 metų, gyvenimą šiame dvare. Marijos tėvai, kai būsimai rašytojai buvo 10 metų, išsinuomojo Užvenčio dvarą. Užventis Marijos Pečkauskaitės gyvenime užėmė svarbią vietą, nes čia prabėgo gražiausios jos gyvenimo dienos, o paskatinta Povilo Višinskio ir semdamasi įkvėpimo iš ją supusios aplinkos ji parašė pirmuosius savo kūrinius „Viktutė“, „Sename dvare“. Deja, dėl finansinių sunkumų Pečkauskai turėjo dvarą palikti. Susidomėję apžiūrėjome muziejaus ekspoziciją, kuri pasakoja miestelio istoriją ir primena visus su šia vieta susijusius šviesuolius. Visiems smagu buvo atlikti ir kūrybinį darbą – monotipiją, kurioje, žinoma, vaizdavome dvarą. Vėliau visiems moksleiviams buvo išdalintos apysakos „Sename dvare“ ištraukos , tada vaikščiojome po visą dvaro teritoriją ir skaitėme šiuos tekstus, kartu atpažindami vietas, minimas ištraukose. „Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas . Ne aukštas, bet ilgas ir platus, su dideliu prieangiu, ant baltų stiebų rymančiu, pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas, ištikimas visų mūsų džiaugsmų ir liūdesių savo prieglobstin priėmėjas. Prieš jį didelis, miegūstas tvenkinys paslaptingomis gelmėmis, vakarais mėnesio ir žvaigždžių auksinamas, ir įsigiedojęs, įsikvepėjęs, įsisvajojęs sodnas“, – šiais gražiais žodžiais M. Pečkauskaitė apibūdina savo jaunystės namus knygoje „Sename dvare“. Išvydome po svirno langais ir baltų rožių krūmą, ir „ašaromis apsirasojusį žiedą“. Pasivaikščiojome ir nuostabia liepų alėja, deja, tik liepa, kurioje buvo kažkada įrėžti Marijos Pečkauskaitės inicialai, jau senokai nukirsta. Prie Ventos upės išvydome ir gluosnį svyruoklį, kurio šakos priminė fotelį, galbūt jame sėdėdama mažoji Irusia iš apysakos „Sename dvare“ ir siuvo mamatei staltiesėlę. Apžiūrėjome ir Užvenčio vandens malūną. Signataras J. Smilgevičius tarpukariu modernizavo malūną, įrengė spirito varyklą. Padėkoję gidei už įdomų pasakojimą, atsisveikiname su Užvenčiu. Leidžiamės Šatrijos kalno link. Atvykę, nieko nelaukdami, kupini energijos ir smalsumo užlipame į kalno viršūnę, apsidairome – koks pasakiškas vaizdas! – aplink driekiasi nuostabus Žemaitijos kraštovaizdis. Po to visi susirinkę kalno papėdėje draugiškai pasidalijame savo užkandžiais ir leidžiamės autobusiuku atgal. Už šią nuostabią kelionę norime padėkoti gimnazijos bibliotekos vedėjai Nijolei Stasytienei. Tikimės, jog šitokių kelionių, kuriose įgyjama žinių ne iš vadovėlių, bus dar ne viena.
Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos Jaunojo žurnalistų būrelio narės
Ic klasės moksleivės Natalija Gedgaudaitė ir Aušra Rupšytė
