Laisvė – tai didžiausia kiekvieno žmogaus vertybė. Dėl laisvės lietuviams praeityje teko atkakliai kovoti, kartais net iki paskutinio atodūsio. Taip ir 1991 metų sausio 13-osios naktį kovojo lietuviai. Beginkliai mūsų krašto žmonės budėjo prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto, Parlamento rūmų. Jie prieš sovietų karinius dalinius kovojo ne ginklu , o dainomis, malda ir susitelkimu – todėl būdami vieningi kaip kumštis atsilaikė prieš priešus. Bet , kaip ir kiekvienas pasipriešinimas, neapsiėjo be aukų. Tą kraupią naktį mirė 14 narsių žmonių. Jų mirtis buvo ne beprasmė – jie mirė dėl Lietuvos, dėl tėvynės.
Mes, gimnazijos pirmokai ir pedagogai, sausio 12 dieną stovėdami prie laužo, kaip tą lemtingą naktį, traukėme patriotines dainas kartu su mokytoju Bijūnu Paulium, pritariant jam gitara. Taip visi pagerbėme žuvusiuosius. Klausėmės istorijos mokytojo Tomo Vaitkūno pasakojimo apie sausio 13-ąją ir pamąstymų, kaip ją derėtų švęsti. Taip pat skautai atliko kasmetinę tradiciją – uždegė žvakutes mirusiesiems atminti, skaitė prisiminimus. Visą dieną mokykloje skambėjo lietuviškos patriotinės dainos bei, kaip kasmet, ankstų rytą kiekvienoje klasėje ant palangių degė atminimo žvakutės. Visi esame dėkingi gynėjams už tai, jog dabar galime džiaugtis laisve.
Aušra Rupšytė, Ic klasės gimnazistė,
Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos jaunoji žurnalistė
