Gimnazijos antrojo aukšto fojė 2023 metų vasarą, mokinių atostogų metu, vyko kūrybinis darbas. Gimnazistė Rugilė Noreikaitė , vadovaujama dailės mokytojos Jolantos Baubkuvienės, kūrė freską „ Sėkmės paukštė“. Kviečiame atidžiai pažvelgti į šį meno kūrinį ir susipažinti su autorės Rugilės Noreikaitė mintimis apie jį.
„Viltis“ – plunksnuotas daiktas,
O siela – jos gūžta.
Bežodę giesmę gieda ji,
Vis nenutildama.
Audroj – melodingiausia.
Aršios prireiks audros
Paukštelei pabaidyt, kuri
Tiek įžiebė aistros.
Girdėjau ją žvarbiuos kraštuos
Ir jūroj svetimoj.
Nė trupinio ji iš manęs
Neprašė net bėdoj.”
– Emilė Dickinson
Paukštė sklando padangės begalybėje. Atšiaurūs vėjo gūsiai kedena jos plunksnų paltą. Tačiau jai nebaugu. Paukštė žino, kur skrendanti, ir žino savo tikslą pasieksianti. Ne visuomet skrydis džiugus: kartais žemiau jos glūdinčias girias, žaliuojančius slėnius užgožia tirštas, plaučius gniaužiantis rūkas.
Kartais kelią pastoja kiti paukščiai, kalbantys ausiai svetima kalba. Kartais šiurkščiai kalba ir paukštė, išsekusi nuo kelionės, užgauta ar pasiklydusi. Ir vis vien Paukštė skrenda, nes žino – jos skrydis margina dangų, lyg melodingiausia muzika glosto žmonių akis, jos ryžtas įkvepia aplinkinius. Atšiauriais vėjo gūsiais ji stumiasi pirmyn, plaukdama aukščiau už kitus, kur šaltis jos nepagaus – arčiau Saulės.
Darbas įkvėptas kasmetinių Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokinių apdovanojimų „Sėkmės paukštė“, kurių metu pagerbiami savo pastangomis ir darbštumu nusipelnę, pasižymėję tais mokslo metais mokyklos mokiniai. Kaip ir freskos paukštė, savo pasiekimais jie išsiskiria iš kitų paukštelių kruopštumu, savo kūrybingumu jie siekia aukštumų – saulės.
Ši freska atskleidžia ir svarbų gyvenimo principą: sėkmė – ne talentas, o darbas. Ji dažnai priklauso nuo atkaklumo ir nuolatinio tobulėjimo, o ne vien nuo Fortūnos. Panašiai kaip freskos paukštis, kuris išsiskiria iš pulko, žmonės, degantys nenuilstamu troškimu tobulėti, gali pasiekti aukštumų.
Artėjant prie saulės ir pagrindinės freskos paukštės, fono paukščių atspalviai taip pat šviesėja. Tai simbolizuoja gebėjimą savo darbais įkvėpti aplinkinius taip pat siekti išskirtinumo. Tai ir yra priminimas, kad kiekvieno potencialas yra neribotas, vieno asmens daromi stebuklai grindžia kito pasiekimus, tai kuria nenutraukiamą ciklą, kurio tikslas, viršūnė – spindulių apšviestas dangus. Ne veltui žmonės sako: „suplazdėjo širdis“, kai meno darbas, šokio pasirodymas, teatro spektaklis suvirpina jų sielą.
Viskas prasideda nuo įkvėpimo, idėjos, svajonės. „Jeigu gali apie tai svajoti, vadinasi, gali ir padaryti“. Išties, Roma nebuvo pastatyta per parą, Johanas Gutenbergas neišrado pirmosios spausdinimo mašinos pernakt, Antanas Baranauskas neparašė „Anykščių šilelio“ akimirksniu. Žmogaus galimybės beribės, tačiau mus varžo nusistatymas prieš save, nepasitikėjimas savo gabumais. Kartais žmogus yra pasiryžęs gyventi stagnacijoje, nedrąsiai stebėti „talentinguosius žmones“ iš šono ir grožėtis jų pasiekimais, karčiai nuryti savo troškimus, svajones, užuot griebus likimą už ragų ir įdėto darbo ir atkaklumo dėka pasimėgauti saulės šviesa.
Tiesa, svarbu pernelyg nesipuikuoti šlove, kad priartėjus prie saulės neištirptų vaškiniai Ikaro sparnai.
Rugilė Noreikaitė, IV d klasė